Kaip atsitinka, kad perfekcionizmas, nors ir orientuotas į geriausią įmanomą tikslo išpildymą, dažnai apriboja galimybes augti ir jausti pasitenkinimą savimi?
Straipsnio autorė – Rūta Karpec, su „Gijomis“ bendradarbiaujanti ekspertė, psichologė, psichodinaminės krypties psichoterapeutė.
Aukštų reikalavimų kultūra – stipriai apraizgiusi mūsų vidinius, tarpusavio ir darbinius santykius. Tobulybės siekis maskuojasi po socialiai pageidautinomis tendencijomis: stipria motyvacija, kryptingumu, ryžtingumu ir nepriekaištinga karjera. Ir visgi, kaip atsitinka, kad perfekcionizmas, nors ir orientuotas į geriausią įmanomą tikslo išpildymą, dažnai apriboja galimybes augti ir jausti pasitenkinimą savimi? Ar įmanoma šią savybę pasitelkti sėkmingiau siekiant savo tikslų?
Perfekcionizmas yra bruožas, pasižymintis itin aukštais ar net nepasiekiamais veiklos standartais, iš to sekančiu perdėtai kritišku savęs vertinimu, nuolatiniu klaidų ieškojimu ir poreikiu jas žūtbūt ištaisyti, mat bet koks standarto neatitikimas kelia stiprų nerimą.
Kaip gimsta perfekcionizmas?
Norint suprasti perfekcionistinių tendencijų užuomazgas, reikėtų gilintis į platesnį žmogaus gyvenimo kontekstą. Ankstyvajame patyrime dažnai rastume kritiškus tėvus, perdėtai akcentuojančius rezultatus bei gėdinančius vaiką už klaidas. Taip išmokstama tapatinti savo vertę su veiklos rezultatais ir susikuria iliuzija, jog įmanoma išvengti klaidų, užuot iš jų pasisėmus naujos patirties. Čia svarbus ir žmogaus polinkis nerimauti, tuomet susitelkimas į savo aplinkos ir rezultatų kontroliavimą tampa nusiraminimo strategija. Perfekcionizmui įsivyrauti “padeda” kategoriškas mąstymas, kuomet bandant suvokti savo patyrimą remiamasi kraštutiniais vertinimais, būdinga save matyti kaip gerą, t.y. neklystantį, ar blogą, neatitinkantį lūkesčių. Tobulumo siekimas taip pat susijęs ir su bandymais kompensuoti trapią savivertę, kai net mažos klaidos tampa didžiule grėsme būti vidujai stipriai nuvertintu.
Perfekcionizmas siejamas su psichologiniais sunkumais: nerimo sutrikimais, depresija, valgymo sutrikimais, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Neišeina labai aiškiai išskirti šių reiškinių, perfekcionistinės tendencijos gali būti tiek sudėtinė šių sunkumų patyrimo dalis, tiek ir jų vystymąsi skatinantis veiksnys, tiek ir bendrą vardiklį turintys fenomenai. Pvz. obsesiniai kompulsiniai simptomai (įkyrios mintys, tam tikro elgesio kartojimas) yra būdas tvarkytis su kamuojančiu nerimu, tuo tarpu perfekcionistinės tendencijos irgi yra nukreiptos į nerimo apie savo netinkamumą mažinimą. Labiau rigidišku mąstymu pasižymintis asmuo turės didesnę tikimybę turėti tiek vienų, tiek kitų polinkių. O jau turintis nuolatinį tobulumo siekį turės daugiau šansų išvystyti ir obsesines tendencijas, kuomet dažnai pakartotinai tikrinamas atliktas darbas, skiriama neproporcingai daug laiko užduotims atlikti.
Dvi perfekcionizmo formos
Perfekcionizmas yra plati sąvoka, apimanti tiek santykio su savimi, tiek tarpasmeninius ypatumus. Gali būti skiriamos kelios jo dimensijos: į save nukreiptas (kuomet iš savęs reikalaujama nuolat siekti būti tobulu, savo paties klaidos netoleruojamos); į kitus nukreiptas (aukšti standartai taikomi kitiems ir susierzinama to nesulaukus); aplinkos priskirtas (kai manoma, jog kiti tikisi iš manęs tobulumo ir nuolat nerimaujama, laukiant kritiškos reakcijos iš kitų).
Tiriant tobulumo siekį, randama, jog tai nėra vienalytis bruožas, teisingiau būtų kalbėti apie (bent) dvi jo formas:
Tai – tikėjimasis ir siekimas geriausio įmanomo rezultato iš paties savęs. Jie yra susiję ir su mūsų įsitikinimais, kurie padeda kryptingai siekti išsikeltų tikslų, išlaikyti savimotyvaciją viso proceso metu, džiaugtis savo sėkme ir norėti ją patirti. Čia būtent ir motyvuoja sėkmės siekimas. Perfekcionistiniai siekiai įprastai yra siejami su adaptyvumu ir net naudingais rezultatais.
Perfekcionistinis susirūpinimas atspindi labiau destruktyvią perfekcionizmo pusę. Tai nuolatinė ir įkyri baimė daryti klaidas, sukaustančios pasikartojančios abejonės savo gebėjimais ir perdėtas gniuždantis savikritiškumas. Tai nerealistiškai aukštų tikslų sau kėlimas ir užstrigimas nepasitenkinime savimi. Čia motyvuoja – tiksliau, gąsdina – nesėkmės baimė, ką lydi stipraus nerimo išgyvenimas. Perfekcionistinio susirūpinimo fone yra netoleruojamas joks neatitikimas tarp susikurto lūkesčio ir realaus veiklos rezultato. Perfekcionistinis susirūpinimas siejamas su depresiniais išgyvenimais, net savižudiškomis mintimis.
Šios formos tarpusavyje koreliuoja, kitaip tariant, daug perfekcionistinių siekių turintys asmenys bus taip pat linkę patirti ir daugiau perfekcionistinio susirūpinimo. Ir visgi tai skirtingos formos. Perfekcionistiniai siekiai yra mažiau susiję su neadaptyvumu ir nemaloniais emociniais išgyvenimais, jie netgi gali būti susiję su didesniu sąmoningumu savo veiklai ir pasirinkimams, geresne adaptacija ir pasitenkinimu savo gyvenimu.
Perfekcionizmas darbe
Perfekcionistiniai siekiai yra iš tiesų susiję su geresniais veiklos rezultatais. Perfekcionistinių siekių turintys žmonės yra linkę siekti geriausio įmanomo rezultato, sau kelia aukštesnius reikalavimus nei kiti, ir deda daugiau pastangų. Visgi bėda ta, kad tokių siekių turintys itin dažnai turi ir perfekcionistinio susirūpinimo, kuris stiprina neigiamo rezultato baimę ir save nuvertinančius įsitikinimus, skatina veiklos vengimą bei mažina motyvaciją.
Savo veiklai kelti aukštus reikalavimus linkę tiek perfekcionistinių siekių turintys, tiek perfekcionistinį susirūpinimą patiriantys asmenys. Tačiau skiriasi jų reakcijos į nesėkmees. Siekių turintys patirs mažiau nerimo ir priims nesėkmę kaip neišvengiamybę, bandys įsivardinti jos priežastis savęs nenuvertindami ir sieks kažko išmokti. Tuo tarpu perfekcionistiniu susirūpinimu pasižymintys nesėkmę priims kaip jų netikėliškumo įrodymą, bus itin savikritiški, net linkę visai atsisakyti tęsti veiklą.
Perfekcionistiniai siekiai, jei padeda patirti daugiau pasitenkinimo savo veikla, gali didinti žmogaus įsitraukimą į darbą – palaikyti pozityvų nusiteikimą, atsidavimą, energingumą, aktyvumą, didesnes pastangas. Tuo tarpu perfekcionistinis susirūpinimas yra susijęs su didesne perdegimo rizika. Abiems formoms būdingas išsekimas, cinizmas ir atsiribojimas nuo komandos/veiklos. Nuolatinės vidinės kritikos atlaikymas atima daug vidinių resursų, o nepasitenkinimas savimi dėl nepasiektų nerealistinių tikslų daro žmogų irzlų, piktą, bei gynybišką, vis laukiant puolimo ir iš aplinkinių.
Perfekcionizmą stiprinantys veiksniai organizacijose
Perfekcionistinį susirūpinimą gali skatinti tam tikri organizacijos veiklos ar kultūros aspektai:
Pokyčio pradžia – kitaip pažiūrėti į klaidą
Ieškant, kaip nutolti nuo destruktyvaus perfekcionizmo formų, visų pirma svarbu suprasti, kodėl taip sunku atsisakyti nuolatinio perfekcionistinio susirūpinimo. Tai labai gąsdina, nes bet koks atsipalaidavimas siejamas su apsileidimu, imama tikėti, jog jei tik kiek atleisi griežtus varžtus, iškart suprastės rezultatas, regresuosi, ir vienintelis būdas siekti savo tikslų – neklysti. Taigi – svarbu naujai pažiūrėti į klaidą, kaip neatskiriamą patyrimo dalį. Verta savęs klausti ne „AR aš suklysiu?“, bet „ką darysiu, KAI suklysiu?“.
Kaip sau padėti?
Pažvelgus nauju kampu galima geriau išskirti, kas realistiškai yra svarbu. Tam padeda įvairios pertraukos formos – fizinis išėjimas iš patalpos, dėmesį nukreipianti veikla, kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos. Iš esmės viskas, kas nutraukia varginančio mintijimo ciklą.
Kito žmogaus grįžtamasis ryšys gali padėti priartinti prie realybės savo požiūrį į atliktą darbą ir greičiau bei efektyviau priimti sprendimus, kiek dar dėti pastangų.
Negali būti, kad VISKAS yra VISADA svarbu. Susidaryti užduoties kriterijų sąrašą dar prieš ją atliekant, gali padėti kryptingiau dirbti, pažymint kiekvieno punkto atlikimą ir judėjimą prie sekančio. Žinoma, punktų kiekis turėtų būti baigtinis, pvz., 3 svarbiausi ir 3 mažiau svarbūs.
Nepasitikėti savo pirmine nusivertinančia reakcija, priimti, kad tai laikinas minčių srautas ir jis praeis. O tai prabuvus, jau gali kilti produktyvesnių idėjų.
Nebijoti pripažinti, kad yra už mane geriau darančių ir patikėti jiems kai kuriuos užduoties aspektus. Gal kolega puikiai moka parinkti sudominančius temų pavadinimus prezentacijose, gal kažkas gali perimti dalį komunikacijos su užsakovais – perdavimas padeda susitelkti į tai, ką moku daryti geriausiai.
Stengtis įvertinti, kurie užduoties aspektai iš tiesų yra reikalaujantys daugiau dėmesio, o kurių tobulinimas tik atima brangų laiką, kitaip tariant – ką reikia tiesiog padaryti, o kas yra itin svarbu.
Tad jei dažnai atrodo, jog vis nepasiekiu savo tikslų, arba vis kažko pritrūksta iki gero užduoties atlikimo, ar darau per mažai/lėtai/prastai, verta paieškoti perfekcionistinio susirūpinimo apraiškų savo santykyje su keliamais tikslais ir paieškoti būdų kitomis akimis pažvelgti į išsikeltą aukštą kartelę ir pakvestionuoti tikslų realumą.
Aiškios, sutartos, valdomos... kuo dar turi pasižymėti ribos, pasitarnaujančios emocinei gerovei komandoje?
Gyvename visuomenėje, kurioje pasakyti „jaučiuosi perdegęs“ yra norma, taip pat, kaip ir norma - dirbti nekreipiant dėmesio į perdegimo ženklus.
Grupes, dirbant organizacijos emocinės gerovės srityje, galima organizuoti siekiant įvairių tikslų. Nuo pasirinktų tikslų priklauso grupės sudėtis, darbo būdas, trukmė.
