Savitarpio paramą komandose stabdo keli dažni nuogąstavimai. Ką į juos atsakyti?

Organizacijoms stengiantis kurti emocinę gerovę puoselėjančią aplinką, vadovų vaidmuo skatinant atvirą kalbėjimąsi apie savijautą yra esminis.

Nepaisant vis dažniau pripažįstamos svarbos, kalbėtis šiomis temomis tebėra sunku. Tą lemia lemia keletas klaidingų įsitikinimų ir nuogąstavimų.

Labai gera dirbti komandoje kurioje gali pasidalinti, kad dvi savaites negali užmigti, ir kad kažkas “ne taip”. Tačiau nemažai mūsų dirbame ne tokiose komandose. Nebūtinai tokiose, kuriose rungtyniaujama kietumu, bet galbūt tokiose, kur atviriau kalbėtis atrodo tiesiog rizikinga ir neįprasta. Negerai jaustis yra negerai.

Ką daryti vadovui, norinčiam, kad atviras kalbėjimas apie emocinę savijautą ir savitarpio parama taptų norma? Pradžioje – pasitikrinti atvirumą stabdančius nuogąstavimus – savyje ir komandoje:

  • Jeigu pradėsime kalbėtis apie prastą savijautą ar psichikos sveikatą, tai pavirs skundais ir pasiteisinimais vietoje to, kad dirbtumėme darbą.

Savijauta yra nebūtinai prasta, svarbu kalbėti ir apie smagias, teigiamas patirtis. Jeigu darbuotojas jausis girdimas ir palaikomas, tikėtina, kad jis bus labiau motyvuotas ir įsitraukęs. Atvirumo lūkesčiai komandoje skatins mokytis pasirūpinti savimi, konstruktyviai bendrauti ir spręsti iššūkius. O jeigu sunkumai ima skambėti kaip pasiteisinimas – tai ne tik psichikos sveikatos, bet ir tinkamo santykio su darbu klausimas.

  • Kalbėjimas apie emocinius sunkumus juos tik „pasunkina“.

Kalbėjimas apie savo patiriamus sunkumus, kai pašnekovas išklauso ir nesmerkia, padeda pasijusti geriau, suteikia išgyvenamos patirties pripažinimą, padrąsina ieškoti sprendimų. Ir atvirkščiai – tylėjimas apsunkina, nes įtvirtina gėdos ir atskirties jausmą. Kalbėjimasis apie sunkumus nereiškia užsibuvimo, o veikiau – tiesiamą kelią į sunkumų įveikimą.

  • Pasakysiu ką nors ne taip. Kalbėjimas apie emocinę gerovę neatitinka mano kaip vadovo ar vadovės kompetencijų, jeigu darbuotojai jaučiasi prastai, jiems reikia kreiptis į specialistus.

Mes visi esame emocinės gerovės ekspertai iš savo patirties, o jeigu ko nežinome ar nesuprantame – tai puiki proga mokytis keičiantis patirtimis. Taip, vadovai nėra psichologai, ir darbuotojus, patiriančius sunkumų, verta skatinti kreiptis profesionalios pagalbos. Tačiau parama patiriant sunkumus nereiškia diagnozavimo ar terapijos. Tai reiškia empatiją, pastangas suprasti ir nukreipimą pasinaudoti pagalba.

  • Jeigu pasakosiu apie savo tikrą savijautą ar psichikos sveikatos sunkumų patirtį, atrodysiu silpnu vadovu.

Atviras kalbėjimas apie savo patirtis rodo drąsą, žmogišką autentiškumą, kuria pasitikėjimą ir žymi prieinamumą.

Tą įrodo ir tyrimai. Kad vadovo, kalbančio apie savo emocinius sunkumus, autoritetas padidėtų arba nesumažėtų, „Gijų“ užsakytoje apklausoje teigė 94% respondentų, o beveik pusė respondentų teigė, kad autoritetas padidėtų.

  • Kalbėjimas apie emocinę gerovę komandoje tolygu laiko švaistymui, niekas konkrečiai nepasikeis.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad emocinės gerovė – neapčiuopiama ir neišmatuojama, tačiau ar tikrai ginčytumėtės, kad gera savijauta – būtina įsitraukimo, kūrybiškumo ir produktyvumo prielaida? Ignoruojami, slepiami, nesprendžiami sunkumai – nerimas, nemiga, pervargimas ir kt. – reiškia konkrečias nepadarytų arba prastai padarytų darbų ir įtampos valandas, dienas ir savaites. Palaikantis pokalbis gali tapti lemiamu veiksniu jų sumažinant.

Kiekviena(-s) gali padėti sunkumų patiriančiam kolegai išklausydama(-s) ir būdama(-s) šalia. Pasikalbėkite apie tai savo komandoje.

Atsisiųskite mūsų parengtas gaires, kuriose rasite žinių, kaip tą padaryti.

Atsisiųsti gaires

Gaukite naujienas apie
emocinę gerovę darbe